Bendruomenės namai Mana

Šis straipsnis pasirodė: 2008 m. gruodžio 22 d, Vakarų Eksprese

Atėjusi į susitikimą su protestantiškosios Miesto bažnyčios pastoriumi Sauliumi Karosu ir įsitaisiusi jaukiame jo darbo kambaryje, pasijutau, lyg būčiau metus be atokvėpio bėgusi maratone. Puikiai supratau pokalbininką, kai imdamas į rankas puodelį arbatos, jis prasitarė dažnai pasijuntąs skubėjimo įkaitu.

“Kartais darau dalykus, kurių nenoriu daryti: detalės, smulkmenos, darbeliai… Norėtųsi atsisėsti ir ramiai išgerti puodelį arbatos, bet žiūrėk, jau kur nors vėluoji. Ir net dabar, per adventą, kuris man yra ilgesio, susikaupimo, savęs ištyrimo metas, dažnai įsiveliu į skubėjimą ir pamirštu fantastinę Kalėdų žinią”, – kalbėjo pastorius.

Kur skubate?

Nešti žmonėms Kalėdų žinią, – šypsosi.

Kokia ta žinia?

Dievas kiekvienam iš mūsų sako – aš esu už tave, aš tavimi gėriuosi. Jis nekaltina, nesmerkia, nerodo pirštais, bet dovanoja amžinąją meilę.

Ką Jums reiškia Kalėdos?

Man Kalėdos – pabėgimo iš rutinos metas. Ir visad – nauja pradžia. Tai metas, kai gali atsigręžti į Dievą taip, kaip Dievas atsigręžia į tave. Atsisukimas į Dievą prasideda nuo paprastos širdies nuostatos, noro jį pažinti.

Esantiems dvasinėje kelionėje turbūt niekas geriau neparodo, koks yra Dievas, nei Kristaus gimimas: jis pirmas dėjo žingsnį, žmogaus pavidalu ateidamas pas mus, o vėliau – netgi mirdamas už mus.

Yra sutuoktinių porų, tėvų, vaikų, kurie, įskaudinti tarpusavio nesutarimų, vis dar svarsto, ar sėsti jiems kartu prie Kūčių stalo.

Dažnai atsitinka taip, jog pastatai namą, bet namų, kur visi jaustųsi saugūs, nesukuri.

Kas gali būti skaudžiau, nei sėdėti prie stalo su žmogumi, kuriam nesi atleidęs? Jei, užuot teisinę save, mes pabandytume išklausyti, – mums pavyktų suprasti kitą, rasti tai, kas mus jungia.

Vieni neturi jėgų išklausyti, kiti nebeturi jėgų net gyventi. Kalėdos vienišam žmogui – didelis išbandymas.

Ir tai nebūtinai svetimas žmogus, prie konteinerio ar panašiai. Tas vienišas žmogus gyvena šalia mūsų – tavo paauglys sūnus, su kuriuo jau tris mėnesius nesikalbėjai, trejų metų vaikas, kurį nuolat nustumi į šalį, nes neturi laiko nei noro su juo pažaisti.

Paradoksas: žmonės, kurie mums yra patys brangiausi, artimiausi, per kasdienį lėkimą tampa atstumti.

Ar jums pavyksta to išvengti savo šeimoje?

Yra sakoma, jog piktžolės dygsta nesėjamos. Jeigu apleidi šeimyninį sodą, jo nelaistai, – jis ir vysta. Todėl mūsų šeima buvimą kartu laiko prioritetu.

Kartą per savaitę mudu su žmona Sanna ištrūkstame į “pasimatymą” – pabūti dviese, be vaikų.

Kartą per savaitę būna tik tėčio ir tik mamos “pasimatymai” su vaikais – šešerių Eriku ir keturmete Nike. Tai puiki proga sužinoti tikruosius jų troškimus.

O kaip vyksta “pasimatymas” su savo vaiku?

Kartą per tokį “pasimatymą” su Eriku užėjome į kavinę. Pasiūliau užsisakyti, ko nori. Jis užsisakė karšto šokolado, blynelių su šokoladu, ledų. Po to paklausiau, ką norėtų veikti. Sako – noriu paskraidyti. Ir tuomet nuo Lietuvininkų aikštės iki Mažvydo alėjos aš jį vartaliojau, visaip sukiojau sau virš galvos. Kai grįžom, pasiteiravau, kas jam labiausiai patiko. Jis atsakė, jog “skraidyti”.

To cukraus, kurį sukimšo be jokios naudos, jis net neprisiminė. Buvo dėkingas už tai, kas pinigų nekainavo.

Pagalvojau, kiek vaikų Kalėdas praleis patys su savimi, nes tėvai bus užsiėmę – sėdės prie šventinio stalo su svečiais…

Kai Jėzus sakė kalbą minioms, kur buvo susirinkusi visa Jeruzalės valdžia, fariziejai, pribėgusiems vaikams apaštalai liepė eiti šalin ir netrukdyti. Tuomet Jėzus praskyrė minią ir pasiėmė tuos vaikus. Tuo jis norėjo pasakyti, kad jie lygiai tokie pat svarbūs kaip ir tie “reikšmingi” žmonės. O silpniausią visada lengviausia nustumti.

Kaip jūsų šeima švenčia Kalėdas?

Dažnai Kalėdas švenčiame su mano žmonos Susannos šeima, kuri gyvena Švedijoje. Nuo to laiko, kai susituokėme, puoselėjame tradiciją susėdus prie šventinio stalo pasidalyti dviem ar trimis dalykais, kurie per praėjusius metus kiekvienam buvo reikšmingiausi. Paprastai tai būna linksmi, geri dalykai. O pernai Sannos tėtis labai nustebino pasakęs, kad jam reikšmingiausias įvykis buvo infarktas.

Susidūrimas su mirtimi jam buvo tarsi praregėjimas – jis dar labiau ėmė vertinti šeimą. Keturiasdešimt metų rūkęs, metė rūkyti.

Skamba padrąsinamai.

Kartais tai, ką mes vadiname gyvenimo krize, tampa stebuklu mūsų širdyse.

Kokia Kalėdų dovana pradžiugina jus?

Kai man Dievas duoda malonę kam nors realiai padėti. Tas džiaugsmas ir yra nuostabiausia dovana.

O dėl materialių dovanėlių… Mes, suaugusieji, savo šeimoje susitarėme, kad nebedovanosime vienas kitam daiktų. Tai sukelia tik stresą. Kasmet švęsdamas Naujuosius metus su savo tėvais, brolio šeima, pusbroliais, pastebėjau, kad dovanėlės užgožia nuoširdų pasikalbėjimą. Manau, kad saugumo pojūtis, kai gali pasakyti, kas dedasi tavo širdyje, yra dovana. Kiekvienas atsivėrimas yra šventa žemė.

Bet žmonės, bėgiojantys po prekybos centrus, perka dovanas artimiesiems taip pat norėdami išreikšti meilę…

Be jokios abejonės. Paprasčiausiai kitaip jos išreikšti nemoka. Mūsų niekas šito nemokė.
Įsivaizduokime, ką darytume, jeigu prieš Kalėdas būtų uždarytos parduotuvės? Galbūt planuotume, ką veikti su šeima?

Prieš Kalėdas zujame po prekybos centrus ne todėl, kad esame kokie nors blogi – paprasčiausiai kitokio pasiruošimo nesame patyrę. Nesame matę kitokių Kūčių, kaip tik valgymas ir gėrimas be sustojimo, televizoriaus žiūrėjimas, o ryte – nesugebėjimas prisiminti, su kuo šventei.

Ko palinkėtumėte?

Kad po Kalėdų jaustumėmės pailsėję, o ne pavargę. Kad sustotume, patirtume meilę, tikėjimą ir viltį.

Per Kalėdas kaip niekad atviros bažnyčios durys. Tai puiki proga pabūti tarp atleidimo džiaugsmą patyrusių ir ramybę spinduliuojančių žmonių.

Straipsnis

Share on Facebook

Neseniai pas Viešpatį sugrįžę dvidešimt penktus savo santuokos metus skaičiuojantys Artūras ir Lina sako, jog tik atgaila, iš naujo atrasta malda ir tikėjimas padėjo jiems išsaugoti šeimą, vėl pamilti gyvenimą. Prieš pradėdami pasakoti apie tai, kaip Dievas perkeitė jų širdis, Artūras ir Lina pabrėžia, kad jų liudijimo tikslas yra pašlovinti Viešpatį.

Artūras: Svarbu, kad nesigirtume savo darbais, bet girtumės tuo, ką Viešpats daro. O
tai, ką Jis daro, yra nuostabu.

Kai pažįsti Dievą dešimt metų ir gyveni su Juo, o paskui krenti ir atsirandi tamsoje, tikėjimas išlieka, bet pats suvoki, kaip sunku keltis. Nuodėmė užvaldo tave, nes pasaulio dvasia gana stipri. Aišku, tikėjimas mano viduje vis dar buvo, bet tarsi uždarytas į kalėjimą, neveiksmingas. Aš net nedrįsdavau su niekuo kalbėtis apie tikėjimą. Bet ir niekada nedrįsau piktžodžiauti prieš Dievą ar išsižadėti tikėjimo.

Lina: Dievas tampa reikalingas, jį prisimenu tik tada, kai man blogai, kai kažkas suskausta. Tada jau šaukiesi: „Dieve, padėk.“ Bet kai viskas gerai, tolyn važiuoji plačiu keliu ir nebesusimąstai, kol neprieini tos ribos.

Artūras: Mūsų santykis su Dievu nutrūko, nes gundytojui reikiamu laiku nepasakėme „ne“. Taip nuodėmė įėjo į mūsų gyvenimą. Tada viskas ir prasidėjo.

Lina: Aš pradėjau ieškoti hobio, nes vakuumo negali būti, – jį turi kažkuo pakeisti. Aš užsiėmiau sodu, sodininkyste, Artūras pasinėrė į žvejybą. Ir taip po truputį tolom nuo Viešpaties ir vienas nuo kito, apie bažnyčios lankymą išvis pamiršome.

Dabar man kaip niekada aiškios Evangelijos eilutės „Neapleiskite lankyti savųjų susirinkimų“. Vien dėl to, kad nustoji lankyti, nebegirdi Dievo Žodžio, tampi nejautrus Dievo dvasiai ir palaipsniui širdis užkietėja.

Artūras: Pasaulio rūpesčių ir geismų vedami atsidūrėme ties skyrybų slenksčiu, nes aš jau pradėjau nebeatskirti gero nuo blogo, tarsi ant akių būtų uždėtas koks filtras. Aš beveik palikau šeimą…dviem parom. Bet Viešpats neleido man eiti toliau, Jis nuėmė tuos tamsius akinius ir aš supratau, kad tai beprotybė.

Lina: Didžiuliai skyrybų skaičiai labai jaudina. Mažiau nei prieš metus ir mūsų šeima galėjo būti tame skaičiuje. Kai pagalvoji, kiek po to lieka sudaužytų širdžių, tiek pačių sutuoktinių, tiek jų vaikų… Šeima yra didelė vertybė, ir dėl tos priežasties man nesunku kalbėti apie tai, kas įvyko mūsų gyvenime. Gal yra ne viena tokia šeima kaip mūsų ir gal jiems mūsų žodžiai bus pastiprinimas šauktis Dievo, artėti prie Jo. Nes „jeigu Viešpats nestatys namų, tai veltui bus triūsę statytojai“. Mūsų pačių pastangos bus iki kažkokios krizės, kažkokio sunkumo.

Lina: Jeigu ne Dievas, neįmanoma būtų buvę visko atstatyti – Šėtonas jau viską buvo sugriovęs.

Artūras: Po to, kai grįžau į šeimą, gyvenome kartu septynis mėnesius, kol supratome, kad tarp mūsų tebėra bedugnė, kad jau viskas – gyvenimas byra. Supratome, kad jei dabar mes negrįšime pas Jėzų, bus viskas, gali įvykti katastrofa. Ir tai bus visam laikui.

Lina: Mūsų šeimoje iškilo skyrybų klausimas. Pradžioje savo jėgomis bandėme vėl sulipdyti šeimą. Sakau, žinai, taip, kaip gyvenome, mes jau nebegalėsime gyventi, turėsime gyventi kitaip, nes tie dalykai, kurie mus išskyrė, turi būti patraukti. Bet kaip pradėti gyventi ir ką pakeisti, aš nesupratau.
Artūras mėgo žvejoti, ir aš galvoju: „ Aš irgi važiuosiu žvejoti su juo, būsiu su juo.“ Galiausiai nusipirkome dviračius, bandėme važinėti prie jūros, žodžiu, kažkaip ,,užmušti tą tuštumą’’ ir artėti vienas prie kito. Bet viskas buvo daroma mūsų pačių jėgomis ir pastangomis. Pamatėme, kad vis tiek tuštuma nėra užpildyta ir kad savo jėgomis jos nepajėgiame užpildyti.

Kad vėl sulipdytume šeimą į tvirtą branduolį, reikėjo širdis pakeisti, reikėjo atleisti, užmiršti nuoskaudas. Bet tu pats iš savęs to negali. Ir po kurio laiko Artūras man sako: „Žinai, Lina, mes turime grįžti į tą vietą, kur mūsų keliai pradėjo skirtis.“ O skirtis jie pradėjo prieš aštuonerius metus, kai nustojome lankyti bažnyčią, nustojome lankyti susirinkimus.

Artūras: Vieną vakarą pradėjome kalbėti apie tai, kaip gyvensime toliau, kad nėra jokios vilties, kad bandėm atstatyti savo jėgomis, o nieko neišeina. Lina pradėjo kalbėti, kad geriau iš viso gyventi atskirai. Tuomet man į širdį atėjo mintis ir sakau: „Žinai, yra dar vienas šansas. Reikia sugrįžti ten, kur mūsų keliai išsiskyrė.“ O aš turėjau omenyje sugrįžti pas mūsų Viešpatį Jėzų. Ir pradėti žingsniuoti kaip tada, kai mums buvo labai gerai, kai buvome kupini džiaugsmo, kai gyvenome su Viešpačiu.

Kai aš tai pasakiau, pirmasis mano žingsnis buvo toks – aš parsisiunčiau visus pastoriaus Sauliaus pamokslus ir pradėjau juos ryti – tikrąja to žodžio prasme. Vieną paskui kitą, vieną paskui kitą klausiausi pamokslų ir jie pradėjo mane valyti. Dievo žodis… Aš jaučiau, kaip norėjau jo vis daugiau ir daugiau. Aš pradėjau atgailauti, atsirado stiprus noras eiti į bažnyčią. Tada mes susitarėme ir visa šeima nuėjome į bažnyčią. Ir nuo to laiko Dievas pradėjo veikti, kad mes pradėjome atsigauti nesuvokiamai greitai. Su tokia jėga pradėjau norėti Viešpaties, Jo artumo. Ir taip stipriai Šventoji Dvasia palietė, kad atsisėdęs savo garaže aš žliumbiau, kūkčiojau. Aš supratau, kur mes ėjome, – tiesiog pamačiau, kad aš viena koja buvau pragare.

Ir Dievas parodė eilutę iš laiško Hebrajams 10,26: ,,Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes.“ Aš pamačiau, kad mes jau sąmoningai pradėjome nusidėti, sąmoningai darėme nuodėmes – net neatgailaudami. Ir, kai Dievas atėjo, Jo šviesoje pamačiau, kaip tai baisu. Man pasidarė taip baisu, kaip dar gyvenime nėra buvę. Ir aš verkiau, prašydamas atleidimo. Ir Jis iš karto atleido – tą patį momentą aš pajutau Jo meilę. Aš drebėjau ir kūkčiojau iš džiaugsmo. Sakau, viskas, Viešpatie, daugiau Tavęs nebepaliksiu, nes tai nebeįmanoma. Tai, ką aš patyriau… Tu esi ištikimas, o aš toks nusidėjėlis… Ir, kai Jis viską atleido, atėjo toks džiaugsmas – aš pradėjau norėti gyventi, norėti tiktai Jėzaus. Aš pradėjau ieškoti Dievo žmonių. Sakau, Lina, užtenka čia sėdėti namie, einam ieškoti brolių, seserų, bendrausim, būsim kartu.. Nieko nebenoriu aš iš pasaulio – jo siūlomų „malonumų“ atsikandau pakankamai. Mane tik traukia Dievo darbai, Dievo dalykai.

Lina: Kai mes pradėjome artėti prie Dievo (tai prasidėjo pernai lapkritį), pradėjome artėti vienas prie kito. Dievas taip išliejo savo meilę, kad aš tai jutau netgi fiziškai, širdim jutau, kokia yra meilė ir savo vyrui, ir savo vaikams. Laukdavau vakaro, kad kuo greičiau susitiktume, pamatytume vienas kitą.

Aš pamilau turbūt labiau negu iki santuokos. Esant žmogumi, tiek atleisti ir taip mylėti neįmanoma. Dėkoju Dievui, nes ką Jis daro – daro su kaupu, ir Jo darbai pralenkia bet kokį mūsų supratimą. Mūsų vaikai (jie dabar paaugliai – 15, 16 metų) sako: „Mama, mums didžiausias Dievo stebuklas yra mūsų šeima“. Nes jie matė, kas vyko ir kas yra dabar.

Artūras: Galvojau, kad nebegalėsiu savo žmonos mylėti taip, kaip anksčiau. Bet išgirdau Sauliaus pamokslą, kuriame jis sako: „Pamilk iš naujo.“ Ir aš pradėjau melstis: „Viešpatie, tu esi meilė. Duok man tą meilę, kad galėčiau pamilti iš naujo.“ Ir, žinokit, Jis davė tą meilę. Ir aš tikrai nesuklysiu pasakydamas, kad dabar savo žmoną myliu labiau negu prieš tai, nes tai davė Dievas.

Dievas išlieja meilę. Reikia tiktai noro, o Dievas viską padaro už mus. Ir visa šlovė priklauso Jam.

Mes labai greitai pradėjome keistis. Visi tai matė – mama, giminaičiai, ir vaikai. Jie suprato, kad tai ne iš mūsų. Ir netrukus vaikai priėmė Kristų. Mes turime vyriausią dukrą, ji išgelbėta, bet mūsų paaugliai – jie abu įtikėjo, nes jiems tai buvo didelis stebuklas ir ženklas, jog Dievas yra, jog Jis realus ir veikia gyvenime. Ir tai didžiausias stebuklas per visą tą laiką, kiek aš pažįstu Viešpatį. O pažįstu jau apie devyniolika metų. Jis ir anksčiau darė didelių stebuklų, bet jie buvo daugiau materialiniai, bet šitas… Didesnio stebuklo tikriausiai ir nebuvo mūsų gyvenime.

Lina: Dievas išgrynino mūsų širdis. Tai buvo skausminga patirtis, bet per tai atėjo supratimas, kad laikas, praleistas su Dievu, yra brangus kaip perlas. Laiką, kurį nevaikščiojau į bažnyčią, laikau prarastu. Bet turiu viltį, kad Dievas tai kompensuos.

Artūras: Bet Jis jau dabar kompensuoja! Ir aš noriu girtis savo Viešpačiu, kad Jis man duoda visko dvigubai. Aš matau, kaip vyksta dvasinė branda, aš noriu būti su Juo, mąstau apie Jį, Jo žodį dieną naktį. Ir Jis augina. Ir tiek daug duoda, kad aš net nebespėju imti. Sakau, Viešpatie, ne taip greitai – po truputį, nes nebegaliu taip staigiai visko suvirškinti. Bet tai yra didžiulė malonė, ir noriu, kad niekada ji nesibaigtų, kol Jis ateis.

Lina: Supratau: kiek aš atsiveriu Jam, tiek aš iš Jo ir gaunu.

Artūras: Per tą laiką mes tiek buvome prisirinkę išdidumo, visokių negerų dalykų, bet Jis valo – aš pradedu savęs nebepažinti, nes aš prašau, kad Viešpats mane keistų. Nes jeigu mes nepaprašysime, Jis per prievartą mūsų nekeis. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą – mes turime savo valią, ir Jis prieš mūsų valią nieko nedarys. Todėl prašau, kad Jis man viską rodytų. Mūsų Dievas yra šventas, todėl ir mes turime būti šventi. Aš noriu, kad Jo valia išsipildytų mano gyvenime.

Maldauju, kad Viešpats įdėtų man norą keistis. Ir jis keičia. Buvau priklausomas ir nuo tabako, ir nuo lengvo alkoholio. Po atgailos priklausomybės pasitraukė, galima sakyti, per vieną vakarą – tiesiog pajutau, kad esu laisvas. Jeigu dar randu savo viduje ką nors tamsaus, sakau: ,, Šitą, Viešpatie, irgi patrauk nuo manęs’’. Nes Viešpats yra šventas ir nori, kad mes visi šventėtume.

Jau pasibaigus pokalbiui su Artūru ir Lina, prieš atsisveikinant, į galvą atėjo mintis, jog greičiausiai per visą tą laikotarpį kas nors už Artūrą ir Liną meldėsi. Ir nenustebau, kai, paklaususi apie tai, išgirdau teigiamą atsakymą.

Lina : Taip, dvi seserys meldėsi. Iš vienos netgi gavau žinutę: „Pasitikėk Viešpačiu ir Jis pavers karčias ašaras palaimos upėmis.“ Ir aš ją sutikusi padėkojau, nes iš tiesų taip ir yra – mano sūrias ašaras Dievas pavertė džiaugsmo šypsenomis.

Artūras: Aš galiu paliudyti: tai, kad už mane meldėsi, jutau fiziškai. Šito jausmo neįmanoma pamiršti. Čia, šitoje vietoje (rodo į saulės rezginį), fiziškai jutau šauksmą, kad nebegaliu eiti daugiau ten, kur ėjau. Aš tą dieną neradau ramybės. Grįžau namo, mes visi apsikabinom, verkėm. Dievas neleido šėtonui sugriauti mūsų šeimos.

Užrašė Laima ŠVEDAITĖ

Share on Facebook