Bendruomenės namai Mana

Praėjusį savaitgalį, spalio 15–16 dienomis, Klaipėdoje LCC tarptautiniame universitete įvyko neeilinis renginys – pirmą kartą Lietuvoje surengta „Pasaulinės lyderystės konferencija“ po vienu stogu subūrė per 300 svečių – skirtingų konfesijų krikščioniškų judėjimų bei bažnyčių lyderių, verslo įmonių, įstaigų, jaunimo organizacijų vadovų – bei apie 100 savanorių, talkinusių rengiant šią konferenciją.

Per dvi konferencijos dienas dalyviai DVD ekrane išgirdo aštuonis pasaulinio garso pranešėjus – bažnyčių vadovus, verslo, politikos ir pramogų pasaulio lyderius, kurie visi ragino naudoti Dievo dovanas aukščiausiam lyderio tikslui siekti.

Kodėl verta būti lyderiu?

„Kaip bažnyčios pastorius asmeniškai esu buvęs daugelyje konferencijų, tačiau ši buvo išskirtinė”, – po konferencijos sakė Artūras Rulinskas, Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius.

Jis išskyrė kelis ryškius konferencijos akcentus. „Pirmiausia, konferencija yra susijusi su žmogaus dvasia ir labai stipriai atsiliepia į dvasinius žmogaus poreikius. Konferencijos dalyviai tiesiog negalėjo neišgirsti esminių dalykų: „kodėl mes gyvename?“ ir „kodėl apskritai verta būti lyderiu?“ – kalbėjo pašnekovas.

Anot A. Rulinsko, yra pilna knygų, kaip tapti lyderiu ar milijonieriumi, tačiau dažniausiai lyderystės aspektas visuomenėje turi vieną tikslą: kaip praturtėti ir pasiekti savo asmeninį troškimą.

„Tuo tarpu konferencijos pranešėjai kalba visai apie kitokią lyderystę, kurioje vyrauja ne mano asmeninis troškimas, ne mano ego, o Dievas. Lyderis čia tas, kuris nori tarnauti Dievui ir kalbama apie tai, kaip tapti geriausiam, išnaudojant potencialą, kurį į širdį įdėjo Dievas”, – kalbėjo A. Rulinskas.

Pastorius sakė matęs tikėjimo žmonių, kurie sėdėjo su ašaromis akyse, nes ši žinia iš tiesų labai lietė. O žmogus, net ir neturintis nieko bendro su tikėjimu, bet norintis būti pats geriausias savo srityje, tokioje konferencijoje galėjęs išgirsti pačius geriausius lyderystės principus, kurie pasaulietinėje visuomenėje nėra laužti iš piršto, bet dažniausiai remiasi bibliniais principais.

„Labai drąsiai sakau, kad tai – krikščioniškos pasaulėžiūros konferencija, tačiau duodanti labai praktiškas ir labai geras pamokas kiekvienam žmogui”, – tvirtino A. Rulinskas.

Videoformatas netrukdė

„Žinau, kad kai kurių, svarsčiusių, ar vykti į konferenciją, apsisprendimui šiek tiek trukdė tai, jog pranešimai skambėjo ne gyvai dalyvaujant pranešėjui, o buvo rodomi ekrane. Man tai nė kiek netrukdė, nes svarbiausia, kas yra kalbama, o ne kokia forma”, – sakė verslininkas Andrius Bernotas, AB „Citadelė” bankas mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius, vienas iš Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastorių.

Pasak A. Bernoto, kaip paėmus gero autoriaus knygą paliečia perskaitytos mintys, taip ir geras mokymas, nesvarbu, kokia forma jis pateiktas, bus naudingas.

Iš kiekvieno pranešimo A. Bernotas sakė gavęs naujų minčių, paskatinimą tobulėti ir būti geresniu vadovu. O kaip krikščionis buvęs paragintas dar uoliau ieškoti Dievo valios ir mažiau išgyventi dėl savo „bėdelių“.

„Pranešėjai parodė, kad pasaulis daug didesnis, nei mano kiemas, kad jame vyksta daug neteisybės ir kad kiekvieno tikro krikščionio pareiga yra pasirūpinti savo artimu, nes tuo rūpinasi ir pats Kristus“, – kalbėjo verslininkas ir pastorius.

Vadovo lemtis – gyventi įtampoje

„Tokia aplinka, kai po vienu stogu susirenka bažnyčių lyderiai iš visų krikščioniškų kongregacijų, nėra dažna“, – pripažino Kęstutis Kėvalas, Kauno arkikatedros bazilikos kunigas, Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas, „Marijos radijo“ programų direktorius.

Būtent tokia ekumeninė dvasia ir vyravo dvi dienas trukusioje konferencijoje.

Anot K. Kėvalo, kiekvienos srities vadovai ir lyderiai šioje konferencijoje išgirdo galingą padrąsinimą nenuleisti rankų, nes vadovo lemtis – gyventi įtampoje. „Vadovo lemtis – nėra gyvenimas ant laurų, o labai sunkus darbas ir atsakomybė, prisiimta už kitus. Todėl nereikia stebėtis nei įtampa, nei pervargimu, juolab, kad čia pat pateikiami labai praktiški būdai, kaip su tuo susigyventi“, – sakė kunigas.

Asmeniškai jam didžiausią įspūdį paliko vyresnysis Willow Creek bažnyčios pastorius Bilas Haibelsas. Jis kalbėjo apie tai, kad krikščionis turi veikti, nes veikimas teisingumo link yra ir pašaukimas, ir pareiga.

Kitas, anot K. Kėvalo, sukrėtęs pranešėjas buvo Garis Hogenas, Tarptautinės teisingumo misijos įkūrėjas ir prezidentas, kalbėjęs apie tai, kad jei mes nevykdome teisingumo ir neveikiame jo link, tai nepatiriame Dievo apskritai, nes viskas lieka tik kalbomis.

K. Kėvalas citavo ir Timą Kelerį, vienos iš 25 įtakingiausių Amerikos bažnyčių įkūrėją, kalbėjusį apie sūnaus palaidūno istoriją, kuri daugeliui nuskambėjo labai naujai ir šokiruojamai, kad iš tiesų mes kartais taip užsiliūliuojame savo teisumu, kad net geri darbai gali prarasti esmę.

Iš nevilties – į vilties kultūrą

Anot K. Kėvalo, konferencija, įvykusi dabartinės Lietuvos kontekste, privertė susimąstyti ir apie tai, kad mes eskaluojame nevilties kultūrą, tuo tarpu visų pranešėjų žinia buvusi priešinga – jei nori ką nors pasiekti, turi kelti, burti, įkvėpti žmones.

Jėzuitų kunigas Rytis Gurkšnys, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčios rektorius, taip pat akcentavo, kad Lietuvai, kurioje šiuo metu yra daug tamsos, nusivylimo, ekonominių ir dvasinių problemų, ši konferencija suteikė daug šviesos, vilties ir padrąsinimo, jog visi žmonės gali ugdytis lyderio bruožus. „Ji buvo skirta ne tik vadovams, pastoriams ar kunigams, bet kiekvienam žmogui, bendruomenės nariui, įmonės darbuotojui. Konferencija buvo tarsi paskatinimas kiekvienam pamąstyti, kaip jie galėtų būti lyderiais savo aplinkoje, šeimoje, bendruomenėje ar darbo vietoje“, – sakė R. Gurkšnys.

Norisi dalytis

„Parsivežėme labai geros energijos, patiko visa aplinka – nuo smulkmenų, nuo stalų, prie kurių sėdėjome, iki žmonių veidų“, – po konferencijos sakė Dainius Latvėnas, šiaulietis verslininkas, siuvimo įmonės „Aderlita“ direktorius, atvykęs į konferenciją kartu su savo žmona Adele.

Anot D. Latvėno, ši konferencija įmonės vadovams buvo tarsi monitoringas: čia galėjai pasitikrinti, ar gerai vairuoji, ir ar iš viso tuo autobusu važiuoji.

„Nors esame dalyvavę nemažai verslo konferencijų, tačiau čia išgirdome daug netikėtų naujų minčių, o beveik kiekvienas pranešėjas privertė susimąstyti. Apskritai konferencija buvo labai aukšto lygio, dar ja tebegyvename, norime dar ir dar kartą peržiūrėti parsivežtą vaizdo medžiagą ir parodyti ją kitiems, norisi šia žinia pasidalinti“, – sakė verslininkas.

D. Latvėnas tvirtino, kad būtinai vyks ir į kitų metų konferenciją, ir būtinai atsiveš draugų ir kolegų

Konferencija pranoko lūkesčius

„Iš tiesų konferencija pranoko lūkesčius”, – pasibaigus konferencijai, galėjo lengviau atsikvėpti vienas iš organizatorių Saulius Karosas, Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius, kuriam jau prieš trejus metus kilo idėja atvežti „Pasaulinės lyderystės konferenciją“ į Lietuvą. Ši mintis, anot paties pastoriaus, pirmiausia kilo iš didelio noro pačiam mokytis vadovavimo ir jį tobulinti.

„Bet kalbėdamas su dvasininkais ir įmonių vadovais, – pasakojo S.Karosas, –  pamačiau tą patį jų norą, kartais apimantį vienišumo jausmą, kartais nesugebėjimą sutvarkyti savo tvarkaraštį, kartais įkvėpimo stygių. Visgi vadovavimo reikia mokytis, nes tai yra labai atsakingas užsiėmimas, liečiantis daugelio žmonių gyvenimus.“

Kita vertus, anot pastoriaus, Lietuvoje labai stinga autoritetų, kuriais norisi sekti, todėl ši konferencija pasirodžiusi labai tinkamas įrankis šiam tikslui pasiekti. Jau pasibaigus konferencijai S. Karosas džiaugėsi fantastišku atsidavusių savanorių darbu ir šlovinimo grupe.

Tačiau bene labiausiai įkvepiantis dalykas, prisipažino pastorius, buvo stebėti prie apskrito stalo susibūrusias iš vienos organizacijos atvykusiais komandas, priimančias sprendimus ir planuojančias žingsnius, ką jie toliau nori keisti. „Man skaniausias vaisius buvo matyti ne tik gerą pranešimą, gerą informaciją smegenims, bet ir uždegtas širdis, gilų išgyvenimą viduje, atgailą, pamačius kai kurias savo klaidas, ir norą apsisukus eiti kita kryptimi, stebėti, kaip užkabinamos kai kurių verslininkų širdys, kaip jie pradeda mąstyti, ką daryti su savo įtaka, kaip padėti nelaimėliams aplinkui“, – sakė S. Karosas.

„Mums puikiai pasisekė sukurti aplinką, kurioje konferencijos dalyviai galėjo susitelkti mintis į pranešėjų kalbas ir maldą. Taip pat užtikrinome, kad svečiai turėtų galimybę efektyviai keistis savo įžvalgomis tiek diskutuodami prie apskritų stalų, tiek dalydamiesi mintimis per pertraukėles. Manau, kad kruopštus pasiruošimas renginiui tikrai atsipirko – užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas su kaupu. Ne veltui ir kitąmet padėti rengti konferenciją ir vėl pavesta LCC tarptautiniam universitetui. Jaučiamės įdėję daug darbo ir sulaukę palankaus įvertinimo. Svarbiausia, kad konferencija labai patiko jos dalyviams“, – mintimis dalijosi LCC rektoriaus patarėja ryšiams su religinėmis bendruomenėmis Sharon Brubaker.

Po didžiulės konferencijos sėkmės organizatoriai jau ima rengtis kitų metų konferencijai, kuri vyks 2011-ųjų metų lapkričio 11–12 dienomis LCC tarptautiniame universitete.

Šaltinis: Bernardinai.lt

Share on Facebook

Truputį daugiau nei prieš savaitę Artūras pasidalino savo liudijimu, kuris atėjo iš Dievo, su maldos grupele. Ši kuri renkasi valandą prieš pamaldas ir meldžiasi už pastorių, bendruomenę, pamaldas ir t.t. Grupelės metu Artūras pasidalino, kad ,,Manos pastatas šiandien mums yra kaip išbandymas, ar mes verti jo ar ne? Viešpats neatiduos šitų namų, kol mūsų širdys nebus tam paruoštos. Visų pirma pasišventimas Jam, paskui – visa kita.” Maldos grupelės narių širdys buvo sujudintos tų žodžių.

Gegužės 23 dieną pamaldų metu Artūras buvo pakviestas pasidalinti žodžiu, kurį jis gavo iš Dievo. Toks pasidalinimas Miesto bažnyčioje vyko pirmą kartą. Žinia apie vienybę giliai palietė labai daug žmonių. Mano nuomone, daugelis net nenumanė, kad iš pamaldų išeis tokie pakylėti ir tuoj pat imsis veiksmų.

Pamaldos prasidėjo tradiciškai – giesmėmis, per jas mes paruošėme savo širdis Dievui ir pradėjome artėti prie Jo, nuraminome savo mintis. Garrett Gililand, kurio pamokslai visuomet būna ekspresyvūs, sekmadienį dalinosi  žodžiu. Tikriausiai daugelis pripažintų, kad Garrett kalbėjo išties nuoširdžiai ir daugelis žmonių buvo paliesti to nuoširdumo.

Pamokslas buvo apie Dievo valią mūsų gyvenime. Jis pasiūlė keturis būdus, kaip galime patikrinti, ar tai Dievo valia mūsų gyvenime: 1) svarbu yra būti harmonijoje su Dievo Žodžiu; 2) klausti subrendusių tikinčiųjų patarimo; 3) turime patikrinti savo motyvus; 4) turime prašyti, kad Dievas atvertų ar uždarytų duris. Jeigu norite pasiklausyti viso pamokslo, paspauskite šią nuorodą: Pamokslas

Po pamokslo Artūras buvo pakviestas į sceną ir antrą kartą dalijosi savo pamąstymais. Nuo praėjusios savaitės Dievas jam buvo atskleidęs dar daugiau. Tad jis patvirtino, ką jau buvo seniau sakęs – Mana yra mūsų išmėginimas, kad paaiškėtų ar esame verti jos, ar ne. Išties mūsų bažnyčia įsigyjo Maną daugiau nei prieš dvejus metus ir statybos pajudėjo šiek tiek į priekį, tačiau tiek dar daug reikia padaryti. Pastatas dar turi būti išpirktas iš banko, o bažnyčia kol kas nesurenka tiek lėšų, kad pilnai išlaikytų šią naštą. Daugelį kartų skolos apmokėjimas buvo atidėtas. Tačiau žodžiai, kuriais Artūras pasidalino, vėl nusuko mūsų akis į Davėją. Kvietė mus statyti “šventyklą”, kuri yra mumyse.

Pagaliau mes buvome šaukiami būti vieningi, “kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei” (Jono 17:21).  Stebėjau iš galinio suolo besiklausančius žmones. Jie stebėjo įdėmiai, klausėsi ir dėjosi į širdį visa, kas buvo sakoma. Kalbėjau po pamaldų ir kitas dienas su keliais žmonėmis ir jie pripažino, kad tai palietė jų širdis.

Po Artūro liudijimo mikrofoną perėmė pastorius Saulius Karosas. Jis atvirai pasakojo apie Manos didžiausią poreikį – finansus. Visos kalbos metu jis kreipė mūsų akis į Davėją ir mus, žmones, kurie susivienyję galėtų pakeisti dabartinę situaciją. Bet kaip reikia susivienyti? Nuo ko pradėti? Pastorius Saulius pasiūlė visiems bažnyčios nariams pasninkauti kitą dieną, t.y. pirmadienį. Pasninko metu mes buvome kviečiami atsisakyti tos dienos maisto ir tuo pačiu metu melstis už Maną ir Miesto bažnyčios poreikius. Kad prisimintume Maną savo kasdieninėje veikloje, galėjome pasiimti oranžinę apyrankę.
Pirmadienio dieną susitikusi kelis žmones sužinojau, kad Sauliaus kvietimas irgi palietė jų širdis ir jie pasninkavo dėl Manos. Po truputį žmonės supranta, kad mažytis jų prisidėjimas prie bažnyčios gali padaryti labai didelį poreikį. Ta vienybė labai džiugino mano širdį.

Kai po pamaldų buvo renkami paaukojimai, šį kartą krepšeliuose buvo surinkta apie 10,000 litų. Tai didelis šoktelėjimas, nes paprastai būna surenkama po 3,000-4,000 tūkstančius litų.

Kiekvieną ankstų antradienio rytą vyksta Miesto bažnyčios darbuotojų susirinkimas. Šį antradienį visi nuoširdžiai džiaugėmės surinkta auka, tačiau žmonių, prisidėjusių prie aukos, širdimis džiaugėmės dar labiau. Tvirtai dalinomės savo įsitikinimu, kad mūsų bažnyčia išties gali kiekvieną mėnesį surinkti po 30,000 litų, kurie reikalingi pastato išpirkimui (dabar surenkame apie 20,000 litų). Tačiau turime nepamiršti savo širdis kreipti į Dievą.

Share on Facebook

Prieš statant šventyklą, ištirkime savo širdis, nes tikroji šventykla yra mumyse (taip numatė Dievas), ten kur gyvena Šventoji Dvasia. O pastatas tai tik pagalbinė priemonė iš Dievo malonės.

Visų pirma statykime Dievo šventyklą savyje. 1Kor3:16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

Leiskime Dievui statyti savo šventyklą mumyse, ieškokime Jo veido ir Jo valios savo gyvenime ir tegu Jo gyvenimas tampa mūsų gyvenimu ir mūsų gyvenimas tampa Jo gyvenimu.
Mes prašome: „Dieve, duok pinigų Manai, bet Dievas nori mūsų širdžių ir pasišventimo Jam. Mes prašome:“Viešpatie, palaimink Maną…, bet mažai kas nori rankas pridėti, nes mums nėra kada, mes neturime laiko, esame labai užsiėmę savais reikalais.

Atleisk mums Viešpatie, nes mes neverti Tavo malonės, nes daugelis iš mūsų tarnaujame sau…, atleisk Viešpatie, nes mes akli ir kurti, nematome ir negirdime Tavęs. Tu nori mus vesti savo keliu, o mes norime eiti savuoju. Atleisk mums Viešpatie, padėk mums sudužti prieš Tave, kad ieškoti tavo kelių.

Mt10,37-38 Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.

Mes darome tai, kas mums patogu ir priimtina, bet kas nepatogu ir nepriimtina, mes šalinamės to. Ar tai ne tarnavimas sau?

Mt12,1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

Jn17,22-23 Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.

1Kor10,17 Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona.

Tad paklauskime savęs, ar mes šiandien esame vienas kūnas?

Šitas pastatas šiandien mums yra kaip išbandymas, ar mes verti jo ar ne? Viešpats neatiduos šitų namų kol mūsų širdys nebus tam paruoštos. Visų pirma pasišventimas Jam, paskui visa kita…

Mt6,21 nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.

Artūras Butkus

Share on Facebook

Neseniai pas Viešpatį sugrįžę dvidešimt penktus savo santuokos metus skaičiuojantys Artūras ir Lina sako, jog tik atgaila, iš naujo atrasta malda ir tikėjimas padėjo jiems išsaugoti šeimą, vėl pamilti gyvenimą. Prieš pradėdami pasakoti apie tai, kaip Dievas perkeitė jų širdis, Artūras ir Lina pabrėžia, kad jų liudijimo tikslas yra pašlovinti Viešpatį.

Artūras: Svarbu, kad nesigirtume savo darbais, bet girtumės tuo, ką Viešpats daro. O
tai, ką Jis daro, yra nuostabu.

Kai pažįsti Dievą dešimt metų ir gyveni su Juo, o paskui krenti ir atsirandi tamsoje, tikėjimas išlieka, bet pats suvoki, kaip sunku keltis. Nuodėmė užvaldo tave, nes pasaulio dvasia gana stipri. Aišku, tikėjimas mano viduje vis dar buvo, bet tarsi uždarytas į kalėjimą, neveiksmingas. Aš net nedrįsdavau su niekuo kalbėtis apie tikėjimą. Bet ir niekada nedrįsau piktžodžiauti prieš Dievą ar išsižadėti tikėjimo.

Lina: Dievas tampa reikalingas, jį prisimenu tik tada, kai man blogai, kai kažkas suskausta. Tada jau šaukiesi: „Dieve, padėk.“ Bet kai viskas gerai, tolyn važiuoji plačiu keliu ir nebesusimąstai, kol neprieini tos ribos.

Artūras: Mūsų santykis su Dievu nutrūko, nes gundytojui reikiamu laiku nepasakėme „ne“. Taip nuodėmė įėjo į mūsų gyvenimą. Tada viskas ir prasidėjo.

Lina: Aš pradėjau ieškoti hobio, nes vakuumo negali būti, – jį turi kažkuo pakeisti. Aš užsiėmiau sodu, sodininkyste, Artūras pasinėrė į žvejybą. Ir taip po truputį tolom nuo Viešpaties ir vienas nuo kito, apie bažnyčios lankymą išvis pamiršome.

Dabar man kaip niekada aiškios Evangelijos eilutės „Neapleiskite lankyti savųjų susirinkimų“. Vien dėl to, kad nustoji lankyti, nebegirdi Dievo Žodžio, tampi nejautrus Dievo dvasiai ir palaipsniui širdis užkietėja.

Artūras: Pasaulio rūpesčių ir geismų vedami atsidūrėme ties skyrybų slenksčiu, nes aš jau pradėjau nebeatskirti gero nuo blogo, tarsi ant akių būtų uždėtas koks filtras. Aš beveik palikau šeimą…dviem parom. Bet Viešpats neleido man eiti toliau, Jis nuėmė tuos tamsius akinius ir aš supratau, kad tai beprotybė.

Lina: Didžiuliai skyrybų skaičiai labai jaudina. Mažiau nei prieš metus ir mūsų šeima galėjo būti tame skaičiuje. Kai pagalvoji, kiek po to lieka sudaužytų širdžių, tiek pačių sutuoktinių, tiek jų vaikų… Šeima yra didelė vertybė, ir dėl tos priežasties man nesunku kalbėti apie tai, kas įvyko mūsų gyvenime. Gal yra ne viena tokia šeima kaip mūsų ir gal jiems mūsų žodžiai bus pastiprinimas šauktis Dievo, artėti prie Jo. Nes „jeigu Viešpats nestatys namų, tai veltui bus triūsę statytojai“. Mūsų pačių pastangos bus iki kažkokios krizės, kažkokio sunkumo.

Lina: Jeigu ne Dievas, neįmanoma būtų buvę visko atstatyti – Šėtonas jau viską buvo sugriovęs.

Artūras: Po to, kai grįžau į šeimą, gyvenome kartu septynis mėnesius, kol supratome, kad tarp mūsų tebėra bedugnė, kad jau viskas – gyvenimas byra. Supratome, kad jei dabar mes negrįšime pas Jėzų, bus viskas, gali įvykti katastrofa. Ir tai bus visam laikui.

Lina: Mūsų šeimoje iškilo skyrybų klausimas. Pradžioje savo jėgomis bandėme vėl sulipdyti šeimą. Sakau, žinai, taip, kaip gyvenome, mes jau nebegalėsime gyventi, turėsime gyventi kitaip, nes tie dalykai, kurie mus išskyrė, turi būti patraukti. Bet kaip pradėti gyventi ir ką pakeisti, aš nesupratau.
Artūras mėgo žvejoti, ir aš galvoju: „ Aš irgi važiuosiu žvejoti su juo, būsiu su juo.“ Galiausiai nusipirkome dviračius, bandėme važinėti prie jūros, žodžiu, kažkaip ,,užmušti tą tuštumą’’ ir artėti vienas prie kito. Bet viskas buvo daroma mūsų pačių jėgomis ir pastangomis. Pamatėme, kad vis tiek tuštuma nėra užpildyta ir kad savo jėgomis jos nepajėgiame užpildyti.

Kad vėl sulipdytume šeimą į tvirtą branduolį, reikėjo širdis pakeisti, reikėjo atleisti, užmiršti nuoskaudas. Bet tu pats iš savęs to negali. Ir po kurio laiko Artūras man sako: „Žinai, Lina, mes turime grįžti į tą vietą, kur mūsų keliai pradėjo skirtis.“ O skirtis jie pradėjo prieš aštuonerius metus, kai nustojome lankyti bažnyčią, nustojome lankyti susirinkimus.

Artūras: Vieną vakarą pradėjome kalbėti apie tai, kaip gyvensime toliau, kad nėra jokios vilties, kad bandėm atstatyti savo jėgomis, o nieko neišeina. Lina pradėjo kalbėti, kad geriau iš viso gyventi atskirai. Tuomet man į širdį atėjo mintis ir sakau: „Žinai, yra dar vienas šansas. Reikia sugrįžti ten, kur mūsų keliai išsiskyrė.“ O aš turėjau omenyje sugrįžti pas mūsų Viešpatį Jėzų. Ir pradėti žingsniuoti kaip tada, kai mums buvo labai gerai, kai buvome kupini džiaugsmo, kai gyvenome su Viešpačiu.

Kai aš tai pasakiau, pirmasis mano žingsnis buvo toks – aš parsisiunčiau visus pastoriaus Sauliaus pamokslus ir pradėjau juos ryti – tikrąja to žodžio prasme. Vieną paskui kitą, vieną paskui kitą klausiausi pamokslų ir jie pradėjo mane valyti. Dievo žodis… Aš jaučiau, kaip norėjau jo vis daugiau ir daugiau. Aš pradėjau atgailauti, atsirado stiprus noras eiti į bažnyčią. Tada mes susitarėme ir visa šeima nuėjome į bažnyčią. Ir nuo to laiko Dievas pradėjo veikti, kad mes pradėjome atsigauti nesuvokiamai greitai. Su tokia jėga pradėjau norėti Viešpaties, Jo artumo. Ir taip stipriai Šventoji Dvasia palietė, kad atsisėdęs savo garaže aš žliumbiau, kūkčiojau. Aš supratau, kur mes ėjome, – tiesiog pamačiau, kad aš viena koja buvau pragare.

Ir Dievas parodė eilutę iš laiško Hebrajams 10,26: ,,Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes.“ Aš pamačiau, kad mes jau sąmoningai pradėjome nusidėti, sąmoningai darėme nuodėmes – net neatgailaudami. Ir, kai Dievas atėjo, Jo šviesoje pamačiau, kaip tai baisu. Man pasidarė taip baisu, kaip dar gyvenime nėra buvę. Ir aš verkiau, prašydamas atleidimo. Ir Jis iš karto atleido – tą patį momentą aš pajutau Jo meilę. Aš drebėjau ir kūkčiojau iš džiaugsmo. Sakau, viskas, Viešpatie, daugiau Tavęs nebepaliksiu, nes tai nebeįmanoma. Tai, ką aš patyriau… Tu esi ištikimas, o aš toks nusidėjėlis… Ir, kai Jis viską atleido, atėjo toks džiaugsmas – aš pradėjau norėti gyventi, norėti tiktai Jėzaus. Aš pradėjau ieškoti Dievo žmonių. Sakau, Lina, užtenka čia sėdėti namie, einam ieškoti brolių, seserų, bendrausim, būsim kartu.. Nieko nebenoriu aš iš pasaulio – jo siūlomų „malonumų“ atsikandau pakankamai. Mane tik traukia Dievo darbai, Dievo dalykai.

Lina: Kai mes pradėjome artėti prie Dievo (tai prasidėjo pernai lapkritį), pradėjome artėti vienas prie kito. Dievas taip išliejo savo meilę, kad aš tai jutau netgi fiziškai, širdim jutau, kokia yra meilė ir savo vyrui, ir savo vaikams. Laukdavau vakaro, kad kuo greičiau susitiktume, pamatytume vienas kitą.

Aš pamilau turbūt labiau negu iki santuokos. Esant žmogumi, tiek atleisti ir taip mylėti neįmanoma. Dėkoju Dievui, nes ką Jis daro – daro su kaupu, ir Jo darbai pralenkia bet kokį mūsų supratimą. Mūsų vaikai (jie dabar paaugliai – 15, 16 metų) sako: „Mama, mums didžiausias Dievo stebuklas yra mūsų šeima“. Nes jie matė, kas vyko ir kas yra dabar.

Artūras: Galvojau, kad nebegalėsiu savo žmonos mylėti taip, kaip anksčiau. Bet išgirdau Sauliaus pamokslą, kuriame jis sako: „Pamilk iš naujo.“ Ir aš pradėjau melstis: „Viešpatie, tu esi meilė. Duok man tą meilę, kad galėčiau pamilti iš naujo.“ Ir, žinokit, Jis davė tą meilę. Ir aš tikrai nesuklysiu pasakydamas, kad dabar savo žmoną myliu labiau negu prieš tai, nes tai davė Dievas.

Dievas išlieja meilę. Reikia tiktai noro, o Dievas viską padaro už mus. Ir visa šlovė priklauso Jam.

Mes labai greitai pradėjome keistis. Visi tai matė – mama, giminaičiai, ir vaikai. Jie suprato, kad tai ne iš mūsų. Ir netrukus vaikai priėmė Kristų. Mes turime vyriausią dukrą, ji išgelbėta, bet mūsų paaugliai – jie abu įtikėjo, nes jiems tai buvo didelis stebuklas ir ženklas, jog Dievas yra, jog Jis realus ir veikia gyvenime. Ir tai didžiausias stebuklas per visą tą laiką, kiek aš pažįstu Viešpatį. O pažįstu jau apie devyniolika metų. Jis ir anksčiau darė didelių stebuklų, bet jie buvo daugiau materialiniai, bet šitas… Didesnio stebuklo tikriausiai ir nebuvo mūsų gyvenime.

Lina: Dievas išgrynino mūsų širdis. Tai buvo skausminga patirtis, bet per tai atėjo supratimas, kad laikas, praleistas su Dievu, yra brangus kaip perlas. Laiką, kurį nevaikščiojau į bažnyčią, laikau prarastu. Bet turiu viltį, kad Dievas tai kompensuos.

Artūras: Bet Jis jau dabar kompensuoja! Ir aš noriu girtis savo Viešpačiu, kad Jis man duoda visko dvigubai. Aš matau, kaip vyksta dvasinė branda, aš noriu būti su Juo, mąstau apie Jį, Jo žodį dieną naktį. Ir Jis augina. Ir tiek daug duoda, kad aš net nebespėju imti. Sakau, Viešpatie, ne taip greitai – po truputį, nes nebegaliu taip staigiai visko suvirškinti. Bet tai yra didžiulė malonė, ir noriu, kad niekada ji nesibaigtų, kol Jis ateis.

Lina: Supratau: kiek aš atsiveriu Jam, tiek aš iš Jo ir gaunu.

Artūras: Per tą laiką mes tiek buvome prisirinkę išdidumo, visokių negerų dalykų, bet Jis valo – aš pradedu savęs nebepažinti, nes aš prašau, kad Viešpats mane keistų. Nes jeigu mes nepaprašysime, Jis per prievartą mūsų nekeis. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą – mes turime savo valią, ir Jis prieš mūsų valią nieko nedarys. Todėl prašau, kad Jis man viską rodytų. Mūsų Dievas yra šventas, todėl ir mes turime būti šventi. Aš noriu, kad Jo valia išsipildytų mano gyvenime.

Maldauju, kad Viešpats įdėtų man norą keistis. Ir jis keičia. Buvau priklausomas ir nuo tabako, ir nuo lengvo alkoholio. Po atgailos priklausomybės pasitraukė, galima sakyti, per vieną vakarą – tiesiog pajutau, kad esu laisvas. Jeigu dar randu savo viduje ką nors tamsaus, sakau: ,, Šitą, Viešpatie, irgi patrauk nuo manęs’’. Nes Viešpats yra šventas ir nori, kad mes visi šventėtume.

Jau pasibaigus pokalbiui su Artūru ir Lina, prieš atsisveikinant, į galvą atėjo mintis, jog greičiausiai per visą tą laikotarpį kas nors už Artūrą ir Liną meldėsi. Ir nenustebau, kai, paklaususi apie tai, išgirdau teigiamą atsakymą.

Lina : Taip, dvi seserys meldėsi. Iš vienos netgi gavau žinutę: „Pasitikėk Viešpačiu ir Jis pavers karčias ašaras palaimos upėmis.“ Ir aš ją sutikusi padėkojau, nes iš tiesų taip ir yra – mano sūrias ašaras Dievas pavertė džiaugsmo šypsenomis.

Artūras: Aš galiu paliudyti: tai, kad už mane meldėsi, jutau fiziškai. Šito jausmo neįmanoma pamiršti. Čia, šitoje vietoje (rodo į saulės rezginį), fiziškai jutau šauksmą, kad nebegaliu eiti daugiau ten, kur ėjau. Aš tą dieną neradau ramybės. Grįžau namo, mes visi apsikabinom, verkėm. Dievas neleido šėtonui sugriauti mūsų šeimos.

Užrašė Laima ŠVEDAITĖ

Share on Facebook

This is the front view of the building.

To the left is where the church offices are located, along with 5 studio apartments, a kitchen and communal bathrooms. All newly renovated and functioning.

In the middle of the building is the main entrance. On the main floor to the left is the children’s class room (in need of renovations), a functioning metal workshop, and a Full sized sauna with pool (yet to be renovated).

Up the stairs to the second floor is the newly renovated meeting room that holds 80+ people. Through this room to the left are 2 apartments that need renovations to house 2 families that will move into the building in the summer of 2009. These 2 families will be responsible for overseeing the activities planned for this center.

Up the stairs to the third floor is a, yet to be renovated, meeting room that can accomidate 150+ people.

To the right of the building are 3 stories of large hotel rooms with communal bathroom facilities, not yet renovated.

As you can see there are many opportunities for you to get involved here.

This is the back of the Center.

Many of our Sunday Services are held on the black top.

Share on Facebook