Krikštas, 2010
2010-06-18 || 12:49Keleto žmonių iš Miesto bažnyčios bendruomenės paklausus, kaip jie jautėsi ir gyveno prieš krikštą, krikšto metu ir kaip jie jautiesė po krikšto, kiekvienas atvirai papasakojo apie savo patyrimus, atradimus ir posūkius gyvenime. Buvo džiugu girdėti tą entuziasmą jų balse, kuris tuo pačiu buvo atskiestas visa apimančia ramybe. Jų gyvenimas pakito ir krikštas buvo tik stotelė tikinčiojo kelyje. Tačiau kokia svarbi stotelė!
Taigi kviečiu ir jus išgisti jų liudijimus:
Svetlanos liudijimas:
Įtikėjau Alfa kursų Šventosios Dvasios savaitgalio metu. Būdama ten, jaučiau Šventosios Dvasios prisilietimą ir supratau, kad jei noriu visiškai priklausyti Dievui, būti jo vaiku, turiu jam atiduoti visą savo gyvenimą. Krikštas yra vienas iš tų būdų, kaip tai galėjau padaryti, kaip jam galėjau pasiaukoti.
Prieš patį krikštą viskas ėjo labai sklandžiai, nebuvo jokių trukdžių. Nuotaika buvo džiugi, jaučiausi pakylėta. Supratau, kad artėja labai svarbus etapas mano gyvenime.
Per patį krikštą nuotaika buvo labai pakili. Tokia šventė! Atėjo labai daug mano draugų. Iš tikrųjų labai džiaugiausi. Žvelgdama atgal, galiu pripažinti, kad tokių didelių pokyčių dar nebuvo.
Po krikšto pasijaučiau tikrai esanti Jo vaikas, kad Jis tikrai yra mano Tėtis, ir nuo tada prasidėjo didesni pasikeitimai gyvenime. Aš niekada nepažinojau savo tėčio – aš jo neturėjau. Jau būdama suaugusi norėdavau sužinoti, kas jis toks. Mūsų šeimoje tai labai didelė paslaptis, vieni sako vieną, kiti pasakoja kita… Pasikrikštijusi pajaučiau, kad atradau Tėtį. Atradau tikrą Tėvą. Aš tikrai jaučiu jo meilę. Aš kiekvieną rytą ir vakarą meldžiuosi. Sakau: ,,Labai bijau nepaklusti tavo valiai, labai bijau būti nepaklusnus tavo vaikas, nes žinau, kad tu mane myli. Noriu būti visame kame ištikima tau”. Kai pradėjau taip melstis, jis pradėjo mane auklėti. (juokiasi) Tai aš dabar išgyvenu tokį brendimo laikotarpį. Nesvarbu, kiek dabar man metų, tačiau jaučiu, kad Tėvas ėmėsi mane auklėti. Atėjo tas brendimo laikotarpis. Ne visada jis yra džiugus, nes kai kurių dalykų aš turiu atsisakyti. Aš aiškiai jaučiu, kad iš manęs to reikalauja. Ne visada man tai patinka, bet aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau turiu tėtį ir kažkas manimi rūpinasi.
Vaikystėje šiek tiek laiko praleidau vaikų namuose. Tad kai kas nors mane bandydavo auklėti, kai jau buvau suaugusi, visada sakydavau: ,,Nebereikia, nes aš jau pati save išsiauklėjau.” Aš visada pati sau buvau ir mama, ir tėtis, ir psichologė. Viskas pati sau. O dabar, kai turiu Tėtį, jaučiu, kad turiu Jo klausyti. Tačiau džiaugiuosi, kad Jis mane auklėja, veda, rūpinasi manimi, pabara ir pagiria mane… Po krikšto jaučiu labai stiprų artumą.
Anksčiau, dar prieš tai, kai įtikėjau, aš žinojau, kad kažkur yra Dievas. ,,Jo, jo, aš tikiu į Dievą, jis ten kažkur yra”. Tačiau tai buvo taip abstraktu, buvo taip… nerandu tinkamų žodžių. Tačiau dabar aš konkrečiai galiu kreiptis ,,Tėve mūsų”, nes tai yra tikra.
Man labai patinka tas jausmas po krikšto, kad turiu brolius ir seseris. Aš buvau šeimoje viena. O dabar turiu brolius ir seseris, kaip man džiugu dėl to. Dabar gyvenu daug saugiau: turiu tėtį, turiu brolių, turiu seserų. Ir mano gyvenimas tam tikra prasme pagyvėjo, bet kada bet kam galiu paskambinti, galiu pasikalbėti, galiu išsiverkti, galiu pasiguosti, galiu pasidžiaugti. Jaučiuosi, kad dabar esu mylima. Anksčiau pati ieškojau meilės. Pati ieškodavau, eidavau į žmones, norėjau jaustis reikalinga, tai buvo tas nebylus prašymas: ,,Priimkite mane, pagirkite mane”, o dabar jaučiu, kad yra tie broliai, seserys, tėvas. Man ramiau, nebereikia, kažkur bėgti ir prašyti kažko – to patvirtinimo.
Lauros Liudijimas:
Pats sprendimas pasikrikštyti nebuvo iš anksto suplanuotas, kaip įprastai gyvenime esu įpratusi daryti. Netgi atvirkščiai, išgirdusi pastoriaus Sauliaus kvietimą, tyliai pamąsčiau, kad vaikystėje buvau pakrikštyta, na ir gal kada nors… Tačiau kadangi tuomet kaip tik lankiausi Alfa kursuose, tad vidinį paraginimą pasikrikštyti būtent pajutau po savaitgalio, skirto Šventosios Dvasios temai. Paraginimas buvo toks stiprus, kad net abejonių nekilo. Tuomet išgyvenau neįprastą ramybės ir džiaugsmo būseną širdyje. Labai gerai suvokiau, kokia naštą ,,tempiau ant kupros”, prisiimdama Kūrejo vaidmenį savo gyvenime. Pasitikėdama Viešpačiu ir Jam atiduodama visą savo gyvenimą, pajutau palaimą. Palaimą, tačiau ne euforiją, kadangi gerai suvokiau ir savo atsakomybę, sąmoningai pasižadėdama sekti Kristumi ir tapti panašia į Jį. Sekti Kristumi ne tada, kai man patogu, bet kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tuomet pamatau savo menkumą, silpnumą, o tomis akimirkomis kylantį bejėgiškumo jausmą atiduodu Viešpačiui ir pajaučiu, kaip Jis vėl mane parklupusią švelniai prikelia gyvenimui…
Jeigu praėjusį kartą Jums nepavyko pasikrikštyti, bet norėtumėte tai padaryti, Jūsų laukia nuostabi galimybė priimti Kristų į savo širdį Palapinių šventės metu.
Taip pat galite peržiūrėti krikšto video:
