Šis straipsnis pasirodė: 2008 m. gruodžio 22 d, Vakarų Eksprese
Atėjusi į susitikimą su protestantiškosios Miesto bažnyčios pastoriumi Sauliumi Karosu ir įsitaisiusi jaukiame jo darbo kambaryje, pasijutau, lyg būčiau metus be atokvėpio bėgusi maratone. Puikiai supratau pokalbininką, kai imdamas į rankas puodelį arbatos, jis prasitarė dažnai pasijuntąs skubėjimo įkaitu.
“Kartais darau dalykus, kurių nenoriu daryti: detalės, smulkmenos, darbeliai… Norėtųsi atsisėsti ir ramiai išgerti puodelį arbatos, bet žiūrėk, jau kur nors vėluoji. Ir net dabar, per adventą, kuris man yra ilgesio, susikaupimo, savęs ištyrimo metas, dažnai įsiveliu į skubėjimą ir pamirštu fantastinę Kalėdų žinią”, – kalbėjo pastorius.
Kur skubate?
Nešti žmonėms Kalėdų žinią, – šypsosi.
Kokia ta žinia?
Dievas kiekvienam iš mūsų sako – aš esu už tave, aš tavimi gėriuosi. Jis nekaltina, nesmerkia, nerodo pirštais, bet dovanoja amžinąją meilę.
Ką Jums reiškia Kalėdos?
Man Kalėdos – pabėgimo iš rutinos metas. Ir visad – nauja pradžia. Tai metas, kai gali atsigręžti į Dievą taip, kaip Dievas atsigręžia į tave. Atsisukimas į Dievą prasideda nuo paprastos širdies nuostatos, noro jį pažinti.
Esantiems dvasinėje kelionėje turbūt niekas geriau neparodo, koks yra Dievas, nei Kristaus gimimas: jis pirmas dėjo žingsnį, žmogaus pavidalu ateidamas pas mus, o vėliau – netgi mirdamas už mus.
Yra sutuoktinių porų, tėvų, vaikų, kurie, įskaudinti tarpusavio nesutarimų, vis dar svarsto, ar sėsti jiems kartu prie Kūčių stalo.
Dažnai atsitinka taip, jog pastatai namą, bet namų, kur visi jaustųsi saugūs, nesukuri.
Kas gali būti skaudžiau, nei sėdėti prie stalo su žmogumi, kuriam nesi atleidęs? Jei, užuot teisinę save, mes pabandytume išklausyti, – mums pavyktų suprasti kitą, rasti tai, kas mus jungia.
Vieni neturi jėgų išklausyti, kiti nebeturi jėgų net gyventi. Kalėdos vienišam žmogui – didelis išbandymas.
Ir tai nebūtinai svetimas žmogus, prie konteinerio ar panašiai. Tas vienišas žmogus gyvena šalia mūsų – tavo paauglys sūnus, su kuriuo jau tris mėnesius nesikalbėjai, trejų metų vaikas, kurį nuolat nustumi į šalį, nes neturi laiko nei noro su juo pažaisti.
Paradoksas: žmonės, kurie mums yra patys brangiausi, artimiausi, per kasdienį lėkimą tampa atstumti.
Ar jums pavyksta to išvengti savo šeimoje?
Yra sakoma, jog piktžolės dygsta nesėjamos. Jeigu apleidi šeimyninį sodą, jo nelaistai, – jis ir vysta. Todėl mūsų šeima buvimą kartu laiko prioritetu.
Kartą per savaitę mudu su žmona Sanna ištrūkstame į “pasimatymą” – pabūti dviese, be vaikų.
Kartą per savaitę būna tik tėčio ir tik mamos “pasimatymai” su vaikais – šešerių Eriku ir keturmete Nike. Tai puiki proga sužinoti tikruosius jų troškimus.
O kaip vyksta “pasimatymas” su savo vaiku?
Kartą per tokį “pasimatymą” su Eriku užėjome į kavinę. Pasiūliau užsisakyti, ko nori. Jis užsisakė karšto šokolado, blynelių su šokoladu, ledų. Po to paklausiau, ką norėtų veikti. Sako – noriu paskraidyti. Ir tuomet nuo Lietuvininkų aikštės iki Mažvydo alėjos aš jį vartaliojau, visaip sukiojau sau virš galvos. Kai grįžom, pasiteiravau, kas jam labiausiai patiko. Jis atsakė, jog “skraidyti”.
To cukraus, kurį sukimšo be jokios naudos, jis net neprisiminė. Buvo dėkingas už tai, kas pinigų nekainavo.
Pagalvojau, kiek vaikų Kalėdas praleis patys su savimi, nes tėvai bus užsiėmę – sėdės prie šventinio stalo su svečiais…
Kai Jėzus sakė kalbą minioms, kur buvo susirinkusi visa Jeruzalės valdžia, fariziejai, pribėgusiems vaikams apaštalai liepė eiti šalin ir netrukdyti. Tuomet Jėzus praskyrė minią ir pasiėmė tuos vaikus. Tuo jis norėjo pasakyti, kad jie lygiai tokie pat svarbūs kaip ir tie “reikšmingi” žmonės. O silpniausią visada lengviausia nustumti.
Kaip jūsų šeima švenčia Kalėdas?
Dažnai Kalėdas švenčiame su mano žmonos Susannos šeima, kuri gyvena Švedijoje. Nuo to laiko, kai susituokėme, puoselėjame tradiciją susėdus prie šventinio stalo pasidalyti dviem ar trimis dalykais, kurie per praėjusius metus kiekvienam buvo reikšmingiausi. Paprastai tai būna linksmi, geri dalykai. O pernai Sannos tėtis labai nustebino pasakęs, kad jam reikšmingiausias įvykis buvo infarktas.
Susidūrimas su mirtimi jam buvo tarsi praregėjimas – jis dar labiau ėmė vertinti šeimą. Keturiasdešimt metų rūkęs, metė rūkyti.
Skamba padrąsinamai.
Kartais tai, ką mes vadiname gyvenimo krize, tampa stebuklu mūsų širdyse.
Kokia Kalėdų dovana pradžiugina jus?
Kai man Dievas duoda malonę kam nors realiai padėti. Tas džiaugsmas ir yra nuostabiausia dovana.
O dėl materialių dovanėlių… Mes, suaugusieji, savo šeimoje susitarėme, kad nebedovanosime vienas kitam daiktų. Tai sukelia tik stresą. Kasmet švęsdamas Naujuosius metus su savo tėvais, brolio šeima, pusbroliais, pastebėjau, kad dovanėlės užgožia nuoširdų pasikalbėjimą. Manau, kad saugumo pojūtis, kai gali pasakyti, kas dedasi tavo širdyje, yra dovana. Kiekvienas atsivėrimas yra šventa žemė.
Bet žmonės, bėgiojantys po prekybos centrus, perka dovanas artimiesiems taip pat norėdami išreikšti meilę…
Be jokios abejonės. Paprasčiausiai kitaip jos išreikšti nemoka. Mūsų niekas šito nemokė.
Įsivaizduokime, ką darytume, jeigu prieš Kalėdas būtų uždarytos parduotuvės? Galbūt planuotume, ką veikti su šeima?
Prieš Kalėdas zujame po prekybos centrus ne todėl, kad esame kokie nors blogi – paprasčiausiai kitokio pasiruošimo nesame patyrę. Nesame matę kitokių Kūčių, kaip tik valgymas ir gėrimas be sustojimo, televizoriaus žiūrėjimas, o ryte – nesugebėjimas prisiminti, su kuo šventei.
Ko palinkėtumėte?
Kad po Kalėdų jaustumėmės pailsėję, o ne pavargę. Kad sustotume, patirtume meilę, tikėjimą ir viltį.
Per Kalėdas kaip niekad atviros bažnyčios durys. Tai puiki proga pabūti tarp atleidimo džiaugsmą patyrusių ir ramybę spinduliuojančių žmonių.
Straipsnis
Share on Facebook
